VIEŠPATIES išpirktieji

VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir,
amžinu džiaugsmu vainikuoti,
įžengs į Zioną.
Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė,
liūdesys ir aimanos pasitrauks.

Izaijo knyga 35, 10 ir 51, 11 Kokia svarbi eilutė, juk Izaijas ją savo knygoje pakartojo net 2 kartus!
Čia kalbama apie Dievo tautos išlaisvinimą. Būsime išpirkti per Jį, kai JIS nužengs ir pašauks prie savęs.Tuomet įsivyraus džiaugsmas, šėlsmas ir giesmės; baigsis rūpesčiai ir dūsavimai. Vos galime tai įsivaizduoti! Tačiau kokia našta nukris nuo mūsų pečių, koks akmuo nusiris nuo širdies!
Negalime apleisti savo vilties: JIS tikrai nužengs! Kai Izraelio tautai blogai sekėsi Egipte, Dievas atsiuntė Mozę ir taip išlaisvino Savo tautą. Kai mums blogai sekasi, pasirodo Šventoji Dvasia ir išlaisvina mus, atgaivina, tad mes galime džiūgauti. Jei persekiojimai tampa per sunkūs, pasirodo pats Jėzus ir gailisi Savo tautos. JIS pasirodo kaip Nugalėtojas, Karalius ir Viešpats.
Iki kol Jėzus nužengs, girdėsime liudijimus ir jausime Jo buvimą. Dabar matome tam tikrą eskizą to, kas įvyks. Mūsų išvadavimas nėra šimtaprocentinis, tačiau jau dabar galime pajusti tobulybės poskonį.
Diena buvo nelengva, tačiau dabar jau vakaras. Visi miega, o aš skaitau Dievo žodį. Jo liudijimas atgaivina, suteikia drąsos ir guodžia. Visi rūpesčiai, vargai ir dūsavimai dingsta, kai JIS užvaldo širdį. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, liūdesys ir aimanos pasitrauks. Taip veikia Šventoji Dvasia mūsų širdyse. Jei atsiveriame Jam, skiriame tam laiko, JIS laikosi žodžio: rūpesčiai atsitraukia, lydi džiaugsmas.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu laikaisi Savo žodžio! Kaip gera, kad mane išlaisvini. Kai esu su Tavimi, pasitraukia rūpesčiai, vargai, dūsavimai, baimės. Tu esi VIEŠPATS, kurio Žodis lemiamas!!

Biblijos skaitinys šiai dienai: 50 psalmė, 1 – 23

Jis vėl atsikelia!

„Juk nors teisusis septynis kartus parpuola, jis vėl atsikelia, o nedorėlį užklumpa nelaimė.“
Patarlių 24,16

Mūsų VIEŠPATS pažįsta mus. Jis žino, kad kartais mums pritrūksta drąsos ir jaučiamės prislėgti. JIS žino, kad kartais mes tarsi parblokšti ir sutrypti gulime ant žemės. JIS pažįsta mūsų svyruojančią širdį. JIS žino, kada mus užklumpa depresija, beviltiškumo jausmas, kada apima dvejonės ir nusivylimas. Tačiau šiandien JIS nori mus padrąsinti, nes JIS be galo mus myli ir pažįsta mus vis labiau ir labiau…
JIS niekada mūsų nesmerkia, bet vadina „teisiais“, nes Jėzus išteisino mus. JIS niekada neprimena mums apie padarytas nuodėmes, bet nuolatos atleidžia. Juk JIS sako: mes turime atleisti ne septynis kartus, bet septyniasdešimt kart septynis; ir šio principo laikosi pats.
Nesvarbu kas atsitiko vakar, kelkis šį rytą iš naujo! Negulėk parblokštas ant žemės, nes tavo VIEŠPATS laukia tavęs! Šį rytą JIS ir vėl nori pasitikti tave su meile ir visą dieną praleisti kartu su tavimi. JIS yra Tėvas, kuris besąlygiškai palaiko tave. Kelkis ir neleisk triumfuoti priešui, tam melagiui, žudikui ir naikintojui! Jėzus jį jau seniai nugalėjo…
Atiduok visą garbę ir šlovę savo Dievui ir negulėk parblokštas ant žemės! Leisk paguosti, pakelti tave ir sutvarsčius visus sužeidimus padrąsinti tave, nes Jėzus, mūsų gailestingas samarietis, visa tai nori suteikti tau dabar.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu niekada manęs neteisi! Atleisk, kad aš taip dažnai guliu ant žemės ir esu nusivylęs savimi bei gyvenimu. Bet aš noriu atsikelti ir nukreipti savo žvilgsnį į Tave, nes Tu esi mano Išgelbėtojas, Guodėjas ir Pagalbininkas. Tu esi Nugalėtojas net ir mano mažų problemėlių srityje!

Dideli ir maži stebuklai

Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“.
Jono 1, 50

Jėzus buvo su Jonu Krikštytoju. Ten jis susitiko Pilypą ir pašaukė sekti paskui save. Pilypas tada susitiko Natanaelį ir tarė: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai.“ Bet Natanaelis buvo labai skeptiškai nusiteikęs.„Eik ir pasižiūrėk!“ – atsakė Pilypas ir Natanaelis nuėjo kartu. Jėzus pamatė jį ateinantį ir tarė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.“ Natanaelis paklausė:  „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus tarė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave.“ Natanaeliui to buvo per daug – iš kur galėjo Jėzus visa tai žinoti, jei Dievas Jam to nepasakė? – ir Natanaelis patikėjo Jėzumi. Jėzus davė jam pažadą: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų.“
Dažnai maži dalykai mus paskatina tikėti Jėzumi. Kartą pamečiau nedidelę detalę ir meldžiausi, kad Viešpats parodytų, kur ji. Ir iš tiesų – iškart ją pamačiau! Buvau pritrenktas, nes ilgai jos ieškojau. Kartą Jėzus išgydė mano tuomet dar mažąjį sūnų, kai jam įgėlė vapsva – išgydė, nes pasimeldžiau. Buvau giliai sujaudintas, kad Jis išgirdo mano menkutę maldą. Tokie maži dalykai padaro tikėjimą tvirtą ir nesvyruojantį. Mes dažnai nesugebame suvokti didelių dalykų, bet meilė matoma mažuose dalykuose (kaip ir santuokoje…).
Jėzui tai nebuvo labai didelis stebuklas. Dievas Jam tai parodė, o Jėzus tiesiog pasakė, ką girdėjo. Ir poveikis buvo stiprus – Natanaelis iškart patikėjo!
Jėzus nori, kad mes nediskutuotume apie tokius mažus dalykus ir neaiškintume jų kaip „atsitiktinumų“. JIS nori mus nuvesti į tikėjimo mokyklą ir išmokyti prašyti didelių dalykų. Mūsų tikėjimas turi nuolat augti, o JIS suteiks mums tam iššūkių. Kiekvieną kartą tai reikalaus mūsų sprendimo: Ar aš juo pasitikiu, ar mieliau renkuosi saugų variantą? Ar būsiu kaip Tomas, kuris įtikėjo tik po to, kai pamatė?
Didžiausi stebuklai vyksta nepastebimai. Jei galėčiau išgydyti kiekvieną ligonį, ar man nebūtų nuobodu? Bet jei žmogus randa Jėzų ir Šventoji Dvasia pripildo jo širdį džiaugsmo, tai yra nesibaigiantis stebuklas.

Taip, ateik, Jėzau, pripildyk mano širdį savo gyvenimo ir savo džiaugsmo! Pripildyk ją savo Šventosios Dvasios!!! Tai yra didesnis stebuklas nei visi ženklai ir stebuklai, kurie tik gali nutikti! Kaip gerai, kad Tu mane myli ir priimi, kad duodi man tikrą gyvenimą ir džiaugsmo pilnatvę!!!

Biblijos skaitinys šiandien: Psalmė 49, 1–21

Gailestingumas

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Mato 5, 7

Kai aš stosiu prieš Dievą, ko daugiau man tada reikės, jei ne Dievo gailestingumo? Aš esu Jo nevertas. Mano malda vis per silpna. Mano gyrius skurdus, nepakankamas dangui. Mano tikėjimas kartais svyruoja it nendrė. Mano viltis greitai išblėsta. Mano meilė labai ribota, o taip pat kantrybė. Kuo gi galėsiu didžiuotis stovėdamas Jo akivaizdoje? Kai įsivaizduoju, kad turėsiu atsiskaityti už kiekvieną žodį, kiekvieną mintį, visus jausmus ir veiksmus, tada tampu be galo nereikšmingas. Kaip gerai, kad Jėzus ištrynė iš mano Gyvenimo aprašymo visa, kas bloga! Dabar jis trumpas, liko tik tai, kas gera.
Man reikės Dievo gailestingumo, kai stovėsiu Jo akivaizdoje. Man reikia jo ir tuomet, kai rytais pradedu naują dieną; kai suplanuoju kažką, kas pranoksta mano jėgas; kai vairuoju automobilį ir kai man reikia apsaugos; kai auginu berniukus; ir kai aš… nesvarbu, ką darau – man visuomet reikia Jo gailestingumo!
Kaip gerai, kad Jis sako man „taip“ ir kad aš tapau Jo vaiku. Kaip gerai, kad mano kaltė nuplauta ir sumokėta Jėzaus. Kaip gerai, kad jis suteikia man savo Šventąją Dvasią, jog galėčiau Jį suprasti, skaityti Bibliją, tikėti ir melstis, turėti naują viltį, paguodą ir jėgą! Jo gailestingumas man naujas kiekvieną rytą! Ar sergu, ar liūdžiu, Jis manęs pasigaili. Kai man gresia pavojus, Jo apsauganti ranka apglebia mane. Jo gailestingumas apjuosia mano gyvenimą! Kur anksčiau buvo tamsa, dabar šviesu. Kur buvo beviltiškumas ir vienišumas, dabar yra Jis.
Kuo didesnis Jėzus mumyse, tuo labiau mus nudažo Jo savybės. Taip mes galime pradėti mylėti sunkius žmones. Energinga meilė – štai kas yra gailestingumas! JIS buvo gailestingas įvairiems atstumtiesiems. Kupinas užuojautos JIS gydė ligonius ir  nugalėjo žmonėse tamsą. Jo gailestingumas turi tapti mūsų gailestingumu, mes norime sutikti aplinkinius taip, kaip JIS – mumyse turi karaliauti Jėzaus meilė!

Ačiū, Jėzau, kad manęs pasigaili! Kurgi aš būčiau, jei nebūtum manęs suradęs? Tau skirta manyje augti, manyje turi dominuoti Tavo meilė žmonėms. Aš nuoširdžiai kitų pasigailėsiu ir mokysiuosi gailestingumo taip, kaip Tu pasigailėjai manęs ir visų kitų žmonių. Ačiū, Jėzau, kad manęs pasigailėjai!!!

Biblijos skaitinys šiandien: Psalmė 48, 1–15

Taikintojas

Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
Mato 5, 9

Ką Jėzus padarė čia, žemėje? JIS sutaikino žmogų su Dievu. JIS nugriovė mus skiriančią nuodėmės ir kaltės sieną. JIS išlaisvino žmones iš tamsos ir išvedė į šviesą. JIS buvo taikintojas! Jėzus, Dievo Sūnus, nugriovė sieną tarp žmonių. JIS pašaukė juos visus kartu, žydus ir pagonis, graikus ir romiečius, amerikiečius ir kinus … vyrus ir moteris, darbdavius ir darbėmius, kareivius, muitininkus, tarnautojus …. paprasčiausiai visus žmones į vieną kaimenę! To dar niekada nebuvo ir niekada nebus. Štai sėdi kareiviai ir tie, kurie vengia karinės tarnybos, kartu ir šnekučiuojasi nuoširdžiai ir draugiškai. Žmonos susitaiko su savo vyrais ir vyrai vėl prisiima atsakomybę už šeimą. Jėzus kūrė taiką nuostabiai! Vaikai pradėjo vėl mylėti savo tėvus. Tėvai negalvoja vien tik apie save, bet mato savo atsakomybę už vaikus! Kur yra tokia revoliucija? Tik pas Jėzų!
Kas nori būti tikru Dievo sūnumi ar dukra, turi kurti taiką. Taiką tarp Dievo ir žmogaus, taiką tarp žmonių ir taiką su pačiu savimi. Mums ne visada reikia nusileisti ar leistis į neteisingus kompromisus.
Būti taikdariu – tai labai aktyvus ir stiprus vaidmuo!  Pataikūnai ir lepūs, drovūs retai yra tam pašaukti. Čia reikia stiprių asmenybių, Jėzaus suformuotų.
Aš galvoju apie Abraomą ir Izaoką. Dažnai tarp piemenų kildavo ginčų dėl ganyklų ir dėl šulinių. Tačiau jie neleido, kad ginčas labai įsipliekstų. Jie klausdavo kitų: jei tu nori eiti į dešinę, aš eisiu į kairę. Jei tu nori eiti į kairę, tai aš eisiu į dešinę. Dievas aprūpins mane ir mano kaimenes! Arba jie sakydavo: Jei tu nori ginčytis dėl šio šulinio, tai aš eisiu truputėlį toliau ir iškasiu naują šulinį! Dievas vis tiek kažkada man suteiks ramybę.
Taikintojas, Dievo sūnus ar dukra, tai garbingi titulai, kuriuos ne taip lengva įsigyti. Reikia paaukoti savo nuosavą gyvenimą, savo storąjį, riebųjį Aš ir gyventi Dievo gyvenimą. O maldoje užstoti „priešininką“, į jį žvelgti Dievo akimis. Taikdariai, tai aktyvūs žmonės,- maldoje ir pokalbyje. O ko gi reikia mūsų šaliai labiau nei jų?

Ačiū, Jėzau, Tu padarei man taiką! Taiką su Dievu, taiką su pačiu savimi ir taiką su mano artimu. Kaip gerai, kad Tu esi toks geras pavyzdys ir tokius gerus nurodymus pateikei Biblijoje! Taip, aš noriu eiti Tavo keliais ir būti taikdariu!

Paguoda kančioje

Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Evangelija pagal Matą 5, 4

Svarbus Jėzaus liudijimas:
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Mes nebegyvename danguje ar rojuje. Todėl liūdesys paveikia visus žmones. Mus kaip ir kitus paliečia gripas, peršalimai, nelaimės ir kitos negandos. Mes esame Dievo rankose ir gyvename puolusiame pasaulyje.
Tačiau tame yra didelis skirtumas: Jėzus nori mus paguosti. Kitų niekas nepaguodžia, tad jie gali pykti, keiktis, niurnėti ir skųstis. Tačiau jei mes kreipsimės į Jėzų, būsime paguosti. Stebėtina, kaip VIEŠPATS geba paguosti! JIS dažnai mus išgelbsti nuo nelaimių ir galvoja: tai gali jį / ją sulaikyti, aš padėsiu.
Jei kreipiamės į Jėzų, skundžiamės Jam dėl savo kančios ir pasitikint laukiame Jo atsakymo, JIS pradeda veikti mūsų širdyje. Jei tik skundžiamės ir atsitraukiame nuo Jėzaus, tai neveikia. Turime laukti Jo atsakymo. Kaip kitaip Jėzus galėtų mus paguosti? Mes turime klausytis, o ne kartoti savo skundus. Tuomet JIS pradės kalbėti mūsų širdžiai. Jėzus padrąsina, suteikia naują viltį ir sumažina skausmą. JIS priglaudžia mus savo tvirtame ir mylinčiame glėbyje, kaip atsitiko Steponui, kai jis buvo užmėtytas akmenimis.
Nepaisant didelių sunkumų išlikime drąsūs, nes Dievas yra čia. Nepaisant liūdesio ir netekčių būkime kupini vilties.
Nes Dievas visada ištęsi savo Žodį. Ne liga, ne kančia ir net ne mirtis, bet Dievo Žodis yra lemiamas.
Kančių sukūryje esame saugūs Jėzuje (kaip Steponas, pirmasis kankinys), tad niekas negali mūsų išgąsdinti ir sukelti baimės. Nuostabu yra būti susijusiam su Juo, prislėgti kančių ir nelaimių galime pradėti dainuoti, kaip Paulius ir Barnabas. Didinga, kaip Dievas paverčia dalykus į gerą. Ne visada viskas vyksta pagal mūsų norus. Tačiau būna dar geriau, kai situaciją valdo Dievas. Palaiminti liūdintys: juos asmeniškai paguodžia Dievas.

Dėkoju, Jėzau, kad esi su manimi! Ypač kai mane paliečia nelaimės ir kančia, Tu esi čia ir paguodi. Tu padrąsini, suteiki naują viltį ir jėgų! Jei negali paguosti joks žmogus, Tu esi šalia ir daug geriau guodi nei kiti. Dėkoju, Jėzau, Tu tikrai myli mane!

Biblijos skaitinys šiai dienai: 46 psalmė, 1 – 12

Stiprus ir išpuikęs

Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Evangelija pagal Mat
ą 5, 3

Petras buvo stiprus vyras. Jis tikėjosi visko. Jėzui jis sakė: jei Tave visi paliks, aš Tavęs nepaliksiu! Tačiau Jėzus geriau pažinojo Petrą nei jis pats save ir tarė jam: Dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs.
Aš regiu tuos jaunus vyrus, pilnus jėgų ir tikėjimo. Niekas negali jų pajudinti ir jie nori užkariauti pasaulį VIEŠPAČIUI. Jų maldos reiškia užtikrintą pergalę. Tad kažkas man priminė Petrą, stiprų, protingą, neieškantį žodžio kišenėje, be jo Dievas negalėtų padaryti beveik nieko.
Tačiau Petro pasitikėjimas buvo sukrėstas. Nuo tada jis suprato, kad jis pats negali pasitikėti savimi, tačiau turi pasikliauti VIEŠPATS malone. Tai nepriklauso nuo jo, bet nuo Dievo! Tad stiprus vyras tampa indu, per kur
į gali tekėti Dievo malonė. Jis tapo vargšu vyru prieš Dievą ir Dievo karalystė priklausė jam.
Dovydas taip pat buvo stiprus vyras, kuriam viskas pavykdavo. Tačiau Dievas įveikė jo puikybę panaudodamas moterį Batšebą. Po to Dovydas tapu kitu žmogumi, visiškai priklausomu nuo Dievo malonės, tad Dievas galėjo pasakyti:Vyras pagal Dievo širdį.
Paulius buvo mokinys, kuris viską mokėjo bei turėjo stiprią valią. Jis norėjo rūpintis teisingumu ir tvarka, sodindamas krikščionis į kalėjimą. Jis džiaugėsi, kai Steponas buvo užmėtytas akmenimis. Taip, Dievas turėjo būti daug labiau patenkintas! Tačiau Jėzus numetė jį nuo žirgo ir sunaikino jo puikybę. Trys dienos tamsumoje būnant aklam ir išpirkimas per Jėzų pavertė jį vargšu vyru prieš Dievą. Jis tapo Dievo parinktu įrankiu, galinčiu skleisti Dievo evangeliją visame pasaulyje.
Šie tikėjimo herojai mūsų akimis buvo labai stiprūs. Juos tokius pavertė malonė. Prieš Dievą jie buvo vargšai, nepajėgūs, nešventi, netobuli. Tik per malonę jie buvo išgelbėti!
Jei kas prieš Dievą verkia dėl savo nuodėmių ir nemalonių bei skundžiasi, jie nėra herojai. Tokie skundai nuodėmėmis gali trukti dešimtis metų ir tai neturi jokio tikslo nei pabaigos. Jėzus turi mus sutikti ir išlaisvinti iš nuodėmių, senojo Aš bei tamsumos jėgos. Dievas turi mums suteikti galios, tikėjimo ir meilės Šventąją Dvasią. Tuomet prieš Dievą galime būti vargšai ir mums atsivers dangaus turtai. Puikybė privalo virsti nuolankumu, murmėjimas – malonės šlovinimu. Tuomet tapsime Dievo herojais.

Dėkoju, Jėzau. Tu išlaisvinai mane iš visko, kas atskyrė mane nuo Dievo! Tu užpildei mane Savo dvasia
! Tad tegu dingsta skundai. Tavyje esu naujas žmogus, Dievo tarnas! Vienas pats esu silpnas ir netobulas, bet su Jėzumi tampu stiprus!

Biblijos skaitinys šiai dienai: 45 psalmė, 1 – 18

Tebūna pašlovintas

„Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas…“
Antras laiškas korintiečiams 1, 3

Taip, toks yra Dievas! JIS yra gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas! Kaip dažnai aš jau gulėjau parklupęs, smerkdamas save dėl savo kvailumo ir linkėdamas sau, kad prasmegčiau kiaurai žemę. Bet visuomet tylus Dievo balsas; ne, iš tikro JIS pats pasigailėdavo manęs kaip gailestingasis Samarietis, paimdavo mane į savo stiprias rankas ir guosdavo. Dažnai tai būdavo bežodė paguoda; – užtekdavo Jo artumo! Ir tuomet, pamažu – nes užsispyrusiems žmonėms tai užtrunka kiek ilgiau – leidausi Jo guodžiamas ir JIS mane visuomet užpildydavo nauja drąsa ir gyvenimo džiaugsmu. Taip, toks yra Dievas: gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas. Niekuomet JIS manęs nepaliko vieno!
Net jei dėl savo vargų buvau pats kaltas, pats beviltiškai „pramovęs“, kaip palyginime apie pražuvusią avelę, JIS ateidavo ir apstulbindavo mane savo buvimu. Niekuomet JIS nepriekaištavo, tik visuomet ištardavo: „Ateik, paguosiu Tave, nes Tave myliu“.
Kaip žmogus gali eiti savo keliu nė karto nesuklydęs?! Kaip žmogus gali rasti savo tikslą, jei Dievas jam jo neapreikštų?! JIS kreipia mus, veda mūsų žingsnius, saugo mus ir visuomet laiku pasigaili. Ech, kad mes tik geriau Jo klausytume!

Malda: „Dėkoju dangiškasis Tėve, kad nesi mano teisėjas, bet mano Tėvas, Kuris gailisi manęs ir visuomet guodžia. Tu padrąsini mane, nes esi su manimi ir niekuomet manęs nepalieki! Dėkoju už Tavo stiprią paguodą, – ji yra stipresnė už mirtį. Dėkoju už Tavo gailestingumą, – kuris yra didesnis už mano kaltes. Dėkoju už Tavo švelnų artumą, – jis yra stipresnis už vienatvę. Tu esi Dievas, Kuris mane myli!

Biblijos skaitinys: 44 psalme 15 – 27

Pamąstymas

„Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi;
sklidina mano taurė!
Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.“
Psalmyno 23, 5-6

Kaip gera, Viešpatie, gyventi iš Tavo malonės! Galiu atlikti savo darbą neišgyvendamas egzistencinių baimių. Tas bizūnas, tas nuolatinis: „Tu privalai, Tu privalai, privalai!“, ir „Greičiau, paskubėk, davai, davai!“, – daugiau nebekamuoja manęs. Darau tai, ką galiu, o Dievas rūpinasi visu tuo, ko negaliu. Kaip tai atpalaiduoja! Kasdieninė kova dėl išgyvenimo pagaliau baigėsi!
Noriu būti patenkintas tuo, ką Viešpats duoda. Man daugiau nereikia siekti dalykų, kurie man nepriklauso. Ne, JIS tiksliai žino, ko man reikia, ir tai suteikia. Žinoma, aš mielai turėčiau naują gražų automobilį. Tačiau iki šiol ir senasis visai neblogai važiavo, ir Viešpats rūpinosi, kad jis nesustotų. O jei taip atsitiks, tuomet Viešpats pasirūpins ir tuo. Kaip gera, kad JIS apie tai taip pat mąsto, ir man nereikia laužyti galvą ir mėšlungiškai ieškoti išeities, kaip įsigyti naują automobilį.
Mūsų gyvenimas nepriklausomai nuo sunkumų ir net jų apsuptyje gali būti lengvas. Nes mūsų tikėjimas yra: Viešpats manimi gerai rūpinasi. JIS padengia man stalą pavydulingų ir nirštančių priešų akivaizdoje. JIS patepa mano galvą savo ramybės Dvasia ir su kaupu pripildo mano džiaugsmo taurę. Jo gerumas ir malonė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas ir aš visuomet liksiu saugus ir apsaugotas Jo namuose.

Dėkoju, Jėzau, Tau dar kartą!!! Taip, iki šiol Tu visuomet gerai manimi rūpinaisi. Man teko patirti ir sunkumų, bet dažniausiai tuomet, kai norėdavau viską paimti į savo rankas. Ne, geriau jau lauksiu Tavo gerumo; nes Tu geriau už mane gali manimi pasirūpinti! Taip, Tu esi mano Gerasis Ganytojas, Kuris saugiai mane veda į tikslą.

Biblijos skaitinys: 44 psalme 1 – 15

Dievas turi kantrybės

Bet Tu esi Dievas, pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, todėl neapleidai jų.
Nehemijo 9,17

Izraelitai tais laikais buvo šiek tiek kvailoki. Dievas išlaisvino juos iš Egipto vergijos ir, jiems matant, padarė didelių stebuklų. Bet mintyse jie ir vėl su ilgesiu ten sugrįždavo! Jie prisiminė skystą sriubą, kuri dabar jiems atrodė kaip geriausias guliašas; jie prisiminė kietus šiaudinius gultus, kurie dabar atrodė minkštomis dangiškomis lovomis. Jie užmiršo prižiūrėtojų smūgius, alkį, kaitrą, neteisybę, … Juos viliojo Egiptas!! Jie priekaištavo Mozei ir Dievui, tarsi JIS būtų išvedęs juos į dykumą tik tam, kad jie ten numirtų iš bado ir iš alkio.
Tačiau Dievas buvo atlaidus šiai kvailai, užsispyrusiai tautai. Juk JIS tiek daug darbo atliko, išlaisvindamas juos iš vergijos! JIS nuolat atleisdavo jiems kaltes. Net ir tada, kai jie pasidirbdino iš aukso kitą dievą ir jį garbino. JIS buvo kantrus ir lėtas pykti. JIS buvo maloningas ir gailestingas. Kiekvieną rytą JIS duodavo jiems duonos iš dangaus. Vandeniui liepė tekėti iš uolos. Putpelių pulkui (delikatesui!) įsakė kristi ant stovyklos. Per keturiasdešimt keliavimo dykuma metų izraelitų batai nenusidėvėjo, ir jų drabužiai nesuplyšo. Taip, net tokiomis smulkmenomis Dievas rūpinosi! JIS aprūpino juos viskuo, ko jiems reikėjo, ir jiems būtų visada gerai klostęsi. Bet tas jų kvailas užsispyrimas: aš nenoriu! Aš noriu atgal į Egiptą!! Kokia puiki ten vergystė!!! O čia tik smėlis … baisiai nuobodu ir tuščia!
Kaip gerai, kad Dievas kartais nereaguoja su visu rimtumu į mūsų elgesį. Nes ir mes dažnai žvelgiame atgal ir ilgimės senų laikų. Mes dažnai nebematom savo gyvenime Dievo veikimo ir Jo stebuklų. Kartais esame tikrai akli, užsispyrę ir kvaili. Baisu!!
Bet Dievo pažadas mums toks: JIS yra Dievas, kuris mums atleidžia. JIS yra maloningas ir gailestingas ir niekada mūsų nepaliks. JIS turi kantrybės su mumis. JIS nepaliks mūsų likimo valiai. JIS turi vilties mums!!!

Ačiū, Jėzau, už Tavo kantrybę!! Atleisk, kur mes esame kvaili ir užsispyrę ir tik žiūrime atgal. Tu turi vilties mums, Tu matai tą nuostabiai mums paruoštą dabartį ir ateitį! Taip, VIEŠPATIE, aš noriu vėl žvelgti į Tave ir savo žvilgsnį nukreipti į priekį! Juk Tu esi čia!

Biblijos skaitinys šiai dienai: 43 psalme 1 – 5